Kas slypi po juo: Sunkumai susidūrus su valgymo sutrikimu

"Irish Times" straipsnis, 2018 m. rugpjūtis

Per griežtas valgymo sutrikimo apibrėžimas yra žalingas. Taip teigia 22 metų studentė Molly Twomey, kuri tinklaraštyje rašė apie savo patirtį, susijusią su valgymo sutrikimais.

Pasitikinti savimi ir iškalbinga Twomey nori, kad kiti jauni žmonės atkreiptų dėmesį į neracionalias mintis ir nesveikus valgymo sutrikimų turinčių žmonių įpročius, kurie dažnai ilgą laiką gali likti nepastebėti. Ji sako, kad jos nesaikingas valgymas, įkyri mankšta ir bausmės už mokymąsi prasidėjo paskutiniaisiais metais vidurinėje mokykloje.

"Buvau labai susitelkusi į studijas, mankštą ir mitybą, bet iki galo nepripažinau, kad turiu valgymo sutrikimų, kol po ketverių metų tėvai neatvedė manęs į "Lois Bridges", kad įvertintų", - aiškina ji.

Dabar ji laisvai kalba apie tai, kad valgymo sutrikimai yra sudėtingi ir kurį laiką gali būti nepastebimi. Twomey tęsė mokslus mokykloje, puikiai išlaikė baigiamąjį egzaminą, gavo pirmąjį pasirinktą kursą NUI Galway universitete ir tik antrojo kurso pabaigoje koledže pradėjo kalbėti apie valgymo sutrikimus. "Mano šeimos gydytojas koledže man pasakė, kad turiu valgymo sutrikimų, bet aš tai atmečiau", - sako ji.

Tačiau jau maždaug ketverius metus ji vengė daugybės maisto produktų, kasdien mankštinosi iki skausmo ir įnirtingai mokėsi - dažnai labai anksti rytais.

Twomey sako: "Internete galite rasti bet ką, kas padėtų [jūsų veiklai]. Kai esi jaunas, tu tuo tiki, ypač jei tau tai parduoda kažkas gražus."

Kaip ir daugelis jaunų moterų (ir kai kurie vyrai), turinčių valgymo sutrikimų, ji laikėsi kelių ribojančių dietų, atsisakydama svarbiausių maistinių produktų ir nepakeisdama jų tinkamais pakaitalais. "Pradėjau daryti neracionalius dalykus, kurie man atrodė racionalūs, o po mokyklos baigimo pažymėjimo nustojau valgyti su šeima", - aiškina ji.

Įstojusi į koledžą ji tapo labai izoliuota.

"Golvėjuje nieko nepažinojau ir turėjau laisvo laiko studijuoti menus. Dažnai negrįždavau namo, nes nenorėjau atrodyti taip, kaip man reikia", - sako ji. Studijuodama koledže ji tapo vegane, numetė daug svorio ir nustojo sirgti mėnesinėmis. "Man vis dar buvo sunku suvokti, kad turiu valgymo sutrikimų".

Galiausiai, po įvertinimo valgymo sutrikimų centre Dubline, ji grįžo į universitetą ir baigė antrojo kurso egzaminus, o paskui 16 savaičių praleido stacionare. "Tai buvo tai, ko man reikėjo. Man nereikėjo gultis į ligoninę ar būti maitinamai per prievartą. Žinojau, kad turiu problemų. Norėjau pasveikti ir vėl būti normali."

Centre Twomey pagaliau susidūrė su savo valgymo sutrikimu. "Būdamas su kitais valgymo sutrikimų turinčiais žmonėmis supranti, kodėl darai tai, ką darai, ir kodėl taip sunku sustoti", - sako ji.

Jos saviizoliacija skatino valgymo sutrikimus, o buvimas su kitais ją išblaškė. "Esu labai motyvuota ir valgymo sutrikimas tapo mano asmenybės dalimi. "Lois Bridges" buvo jaučiamas palaikymas, darbuotojai ir pacientai valgė kartu, kalbėjosi ne tik apie maistą, bet ir apie kitus dalykus."

Vis dėlto susidurti su užgniaužtomis emocijomis buvo sudėtinga. "Valgymo sutrikimas - tai kovos su viskuo, ką slopinote, mechanizmas, todėl buvo labai sunku pajusti visą skausmą ir širdgėlą, su kuriais susidorojau dėl valgymo sutrikimo."

Išėjusi iš centro, Twomey vienam semestrui sustabdė studijas koledže ir grįžo į savo šeimos namus Voterfordo grafystėje. "Buvo sunku grįžti namo, bet pradėjau lankytis pas psichoterapeutą Korko miesto valgymo sutrikimų centre", - pasakoja ji.

Ji taip pat pradėjo kas dvi savaites lankytis pas Harriette Lynch, savo dietologę iš "Lois Bridges". "Buvo baisu [pradėti sveikimo kelionę]. Tai reiškia atrasti visiškai naują tapatybę. Man reikia nuolatinio patikinimo, kad tai, ką darau, yra gerai", - sako ji.

Twomey sako, kad nors dabar ji daug geriau jaučiasi bandydama skirtingus maisto produktus, vis dar sunkiai sekasi atsisakyti fizinio krūvio. "Buvo metas, kai eidama į parduotuvę buvau ties panikos priepuolio riba, bet dabar tai man nekelia jokių rūpesčių", - sako ji.

Lynchas sako, kad praėjus dvejiems metams po gydymo, Twomey būklė tapo daug geresnė. "Aukšti pasiekimai yra klasikinė valgymo sutrikimo dalis, kai maistas naudojamas kaip įveikos strategija, o visa kita daroma aukštu lygiu. Gydant valgymo sutrikimą reikia atkreipti dėmesį į fizinę, emocinę, socialinę ir dvasinę asmens sveikatą. Nėra prasmės padidinti svorį iki priimtino KMI [kūno masės indekso], jei neturite įveikos strategijų, kaip išlaikyti tokį KMI, - sako ji.

Lynchas pabrėžia gero paciento, terapeutų, bendrosios praktikos gydytojo ir šeimos narių bendravimo svarbą. "Svarbu aplink save su klientu suburti komandą, kad visi eitų tuo pačiu keliu. Aktyviai skatinu šeimos narius dalyvauti dietologo užsiėmimuose. Valgymo sutrikimas yra labai dinamiška būklė ir [visiškas] pasveikimas gali užtrukti penkerius-šešerius metus", - sako Lynchas.

2018 m. gegužę Twomey Korko universiteto koledže baigė anglų kalbos studijas (perkelta iš Golvėjaus). Ji dirba registratūros administratore Korko universiteto miestelyje ir netrukus pradės rašymo magistrantūros studijas. Ji tiki, kad eina teisingu keliu, tačiau jos kelionėje vis dar reikia paramos. "Jūs tampate atsparesnis. Kuo daugiau dalykų sprendi, tuo labiau gali juos įveikti", - sako ji.

Lois Bridges

Sutton Krosse esantis individualus namas atrodo panašus į daugelį kitų šiame pakrantės ruože šiaurinėje Dublino dalyje, tačiau "Lois Bridges" yra vienintelis Airijoje specializuotas valgymo sutrikimų gydymo centras, kuriame vienu metu gali gydytis iki septynių pacientų.

Privatus centras 2018 m. birželio mėn., dėl netinkamų priežasčių, kai buvo paviešinta Psichikos sveikatos komisijos 2017 m. ataskaitos apie Lois Bridges informacija. Psichikos sveikatos komisijos (MHC) ataskaitoje nurodyta keletas centro problemų, iš kurių svarbiausia buvo ta, kad "Lois Bridges" nebegalėjo apgyvendinti sunkiai sergančių pacientų. Didžiausią susirūpinimą jai kėlė pakankamas specialistų personalas ir buvo numatyti tam tikri pokyčiai, kuriuos reikia atlikti.

"Lois Bridges" paslaugų direktorė Lilly Molloy teigia, kad centras nuo to laiko laikosi MCH ataskaitoje nustatytų sąlygų. "Anksčiau apie 25 proc. mūsų slaugytojų buvo bendrosios praktikos slaugytojos, o MHC ataskaitoje buvo numatyta, kad 100 proc. mūsų slaugytojų turi būti psichiatrai", - sako ji.

Dar vienas MHC rūpestis buvo tas, kad trūksta greitosios pagalbos ligoninės ir medicinos specialistų, kurie būtų arti centro. "Mes stengėmės tai įveikti, nes dabar visi pacientai lankosi pas gastroenterologą prieš priėmimą į ligoninę, kad prireikus galėtų būti išrašyti atgal į ligoninę, kurioje dirba gastroenterologas", - sako Molloy.

Kitas specifinis reikalavimas, kurį MCH nustatė Lois Bridges pacientams, yra tas, kad jų kūno masės indeksas (KMI) priėmimo į centrą metu turi būti 13 ar daugiau. Kūno masės indeksas apskaičiuojamas svorį kilogramais dalijant iš ūgio metrais. Asmenys, kurių KMI yra 13 ar mažiau, serga sunkia liga ir turi būti paguldyti į skubios pagalbos ligoninę. "Anksčiau turėjome gerų rezultatų su šiais didelės rizikos pacientais, tačiau dabar nepriimame nė vieno, kurio KMI mažesnis nei 13,5. Mūsų programa tinka pacientams, kuriems negresia savižudybės pavojus ir kurių pažintiniai gebėjimai yra tinkami intensyviai programai", - aiškina Molloy.

"Lois Bridges" priima suaugusius pacientus, turinčius privatų sveikatos draudimą, savo lėšas ir siuntimus iš HSE. "Maždaug trečdalis mūsų pacientų yra HSE siuntimai, o du trečdaliai turi privatų sveikatos draudimą arba savo lėšas", - sako Molloy. Kiekvienas pacientas dalyvauja struktūruotoje terapinėje programoje, į kurią taip pat įeina laisvalaikio užsiėmimai, šeimos terapija ir metus trunkanti priežiūros po gydymo programa, pagal kurią pacientai kas mėnesį grįžta į centrą.